pasiblaškymai

kambarių tuštėjimo metas

2009-11-09T14:15:30Z

liko10 dienų.

lieka daug nepamatytų vietų. lieka daug neaplankytų muziejų. netgi esančių visai šalia, už poros kvartalų. lieka keliolika neaplankytų žmonių. "kada nors būtinai užsukit". labai jau nekonkretu.. kai bandai ieškot laisvų valandėlių - nėra. aš rasčiau.. tai gal ne taip labai ir reikia? lieka keletas draugų. o gal tik gerų pažįstamų? o gal aš tik norėčiau tikėti, kad gerų pažįstamų, o iš tikro - tiesiog pažįstamų ar kolegų? sunku pasverti tą ryšį. viena šeima laiko mums visada randa. jie, manyčiau, tapo draugais, nors likimas suvedė visai atsitiktinai. nieko, jie grįš Lietuvon kitą vasarą. mes irgi kartkartėm grįšim Lietuvon, negi 8 val kelio - toli?

lieka įprastinis neskubriai srūvantis gyvenimas Namiūre. čia nėra kur skubėti, miestas visai nedidelis. senamiestis apeinamas per pusvalandį. čia nėra kur skubėti, nes vaikas dar tik žengia pirmuosius žingsnius. todėl einam lėtai, dairydamiesi aplink. žvilgsnis pasikeičia, žinant, kad greitai visų tų akmeninių namų, siaurų gatvelių, nuobodokų tiltų, virš miesto stūksančios citadelės nebematysiu. akys slysta tom prislopintom rudeniškom spalvom. čia ruduo ne toks spalvingas, kaip Lietuvoj, lyg dailininkas būtų išsigandęs drasesnių potėpių, ir raudoną užtepęs rudu teptuku, geltoną - pakeitęs oranžine. dar prieš pora savaičių važiuodama Briuselin gėrėjaus autostrados pakelėm. buvo medžių, pasipuošusių trispalve: vienas šonas brūkšteltas gelsvai, kitas - rausvai, o pats medis vis dar išdidžiai žalias. įspūdis, lyg kas rankas nusivalė, praeidamas pro šalį.. vakar jau dominavo rausvai rudi atspalviai, su kur ne kur sužibančia gelsvai oranžine. mašinoje vis dažniau klausomės radijo stoties "Nostalgie".. tinkama radijo stotis rudeniui. paskutiniam rudeniui Belgijoje. gražią muziką groja, pradedant 60-aisiais ir iki šių dienų. naudojuos dar galimybe pasiklausyt prancūzų kalbos. nežinia, kada vėl bus proga pasinert į prancūzakalbę aplinką.

lieka jausmas, kad per tuos 3 su trupučiu metų Belgijoje nieko "gero" nenuveikiau. gal todėl, kad nepratus gyvent ramiai? kad Belgija buvo kitas gyvenimo etapas visomis prasmėmis, perėjimas nuo studentiško gyvenimo ritmo prie šeimyninio? kad iš (retų) vakarėlių išeinama 10, nes reikia grįžti namo ir pailsėti prieš naują darbo dieną? kad jau reikia išsimiegoti, ir kažin ar pavyktų naktį "prasitūsijus" kitą dieną lyg niekur nieko dirbti? tikriausiai dar nepripratau prie tos ramybės.. dar vis pasiilgstu diskotekų ir šėliojimų iki paryčių. pasiilgstu "tūsų" su gitarom, dainom ir taure vyno rankoje. ar puoduku arbatos. čia užsiėmiau kiek kitokia veikla: renginių organizavimu. laisvu nuo darbo metu:) "priaugau" iki sporto žaidynių koordinavimo ir tuo džiaugiuos. svarbus etapas patikėjime, kad tikrai sugebu suburt žmones bendram tikslui. širdį glosto klausimai "o tai kaip bus su sporto švente??? kas organizuos, jei tu išvažiuoji?". aš tikiuos, kad pavyko užaugint sau pamainą, ir ta tradicija nenutruks. kitais metais jau bus penktosios Žaidynės, mažytis jubiliejus:) ir šiaip, pravartu sau karts nuo karto priminti, kad "nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės" (c)

lieka vis daugiau erdvės namuose. valgomojo komplektas išėjo iš namų dar spalio pradžioje. spalio pabaigoje vienu metu išėjo spinta, komoda, lentynos bei nemažai reikalingų daiktų smulkesni baldai išeina beveik nepastebėti... kaip, pavyzdžiui, tik prieš porą dienų atsisveikinęs mažas staliukas. dalis daiktų kol kas dar liko. vis gi po kraustynių mums dar tris savaites reikėjo(reikia) čia gyvent. Likusieji tupi pasieniais ir nėra tikri, kad bus priimti į Mašiną, apie kurią kol kas žino tik iš nuogirdų. sklinda kalbos, kad visiems ten vietos neužteks. atsiranda optimistų, karštai įrodinėjančių, kad nugirdo šnekant apie Stogo Bagažinę. bet jais mažai kas tiki.. sarkastiškiausiai šypsos Patys Seniausi Daiktai. jie puikiai atsimena, kad atvažiavo susispaudę poroj lagaminų ir su pašaipa žiūri į jaunuomenę. kartą jie jau buvo Išrinktieji, gal todėl jie dabar tokie ramūs.

lieka vis mažiau firmų, kurioms dar nepranešta, kad keičiasi adresas. "ačiū, buvo malonu, daugiau jūsų paslaugų nebereikės". karts nuo karto vis dar ką nors atsimenu. ne, sąrašo dar nesidarau. ir taip viską žinau:) o jei ką pamiršim, yra gi e-mail. telefonas, galų gale.

Belgija liks svarbi vienu aspektu: čia gimė mūsų sūnus. mūsų greit augantis ir aktyviai aplinką tyrinėjantis džiaugsmas. jo tėvynė - Lietuva, o va gimtinė - yra ir liks Belgija. taigi, mes čia tikrai dar atvažiuosim.

jei kas dar norėtumėt belgiško alaus ar šokolado - sakykit;) tie daug vietos neužima..

na ką gi, liko 10 dienų..

buvo buvo kaip nebuvo..

2009-10-14T09:12:11Z

buvom mes Lietuvoj :) bet tik savaitę... ir per tą trumpą laiką spėjom aplankyti abi močiutes, diedulį ir promočiutę, kad ir keliom savaitėm vėliau, gaut mažulio gimtadienio proga dovanų iš močiutės ir krikštatėvių, pašvęst būsimos brolienės gimtadienį, susitikt su pora draugų. mažis kelionę gerai pakėlė, nors skridom su persėdimu ir dar vakare.. jau geriau rytais keliaut. po skrydžių buvo piktas, nes skrendant pirmyn taip ir neužmigo lėktuve.. o grįžtant užmigo jau besileidžiant, kai tik išjungė šviesas. daug šypsenų iš aplinkinių sulaukiau, kai ėjau su tabaluojančiu ant pilvo miegančiu vaiku:) gaila, pabudo anksčiau nei susitikome su tėveliu, tai nebuvo kaip nufotografuot..

dabar jau baigiame vėl įsivažiuoti į ritmą. išsivežiau vaiką sirguliuojantį, parsivežiau dar nepasveikusį. ėjome pirmadienį pas gydytoją, paskyrė inhaliacijas... oi pykstamės.. reikia vaistus sugarint triskart per dieną. jis jokiais būdais nesileidžia uždėt kaukės, ką jau kalbėt apie ramų pabuvimą su ja 15 min. pirmą vakarą dviese neapėmėm, gal pusę tesugarinom. paskui jau kiek lengviau buvo, tik tėveliui tenka grįžt pietų ir šokti aplink karo šokį, tada vaikas kiek ramesnis:) gal iki savaitės pabaigos ir susitarsim..oras dar kol kas gražus, šviečia saulė. laukan dar nesiryžtam eit. tikiuos, nesubjurs orai kol mažulis pasveiks..:)

ir dar: parsivežiau net du VK numerius:) oi pulsiu skaityt ir paskui apžvalgų rašyt:) kitiems metams ruošiuosi užsiprenumeruot ir jums labai rekomenduoju:

kelionė Paryžiun - Mantvyduko įspūdžiai

2009-09-16T18:42:03Z

"pirmiausia tai aš noriu pasigirti: man jau vieneri! atšventėme mano pirmąjį gimtadienį kiek neįprastai - traukinyje iš Paryžiaus į Briuselį. ką darysi, kad tėvelis iš projekto susitikimo Paryžiuje tiesiai į konferenciją Niurnberge išvažiavo... Briuselyje atsisveikinom ir kartu su mamyte grįžau namo. gimtadienio pyragėlis buvo mažyyytis, o dar visiems trims dalintis teko:

tai va, pasigyriau:) o dabar kiek plačiau papasakosiu apie Paryžių - miestą, pritaikytą porelėms, bet ne mano "karietai"..

Šeštadienio rytą nuskambėjo žadintuvas ir aš, kaip visuomet, tuoj pat kėliaus. tėveliai (irgi kaip visad) bandė simuliuot ir apsimest, kad miega toliau. cha, leis jiems kas! gi mačiau, kaip iš vakaro prikrovė du lagaminus daiktų. o tai paprastai reiškia, kad vėl važiuosime kur nors toliau pasižvalgyt. kiek galima po tą patį parką vaikščiot... Aktyvi mano gimnastika lovoje išjudino pirma mamytę, paskui - ir tėvelį. susiruošėm gana greitai ir - išvažiavom. tėvelis vos nepamiršo namuose galvos (kompiuterio ir bilietų). bet laiku atsiminė, ir mes be jokių nuotykių atsidūrėme jau pažįstamam nemažam mieste - Briuselyje. Apsidžiaugiau, kad šįkart kelionė čia nesibaigs. Persėdome į kitą traukinį ir net nespėjau dorai apsidairyt - jau buvom Paryžiuje.

Tėveliai paklausė vieno gero žmogaus patarimo ir iki viešbučio važiavo autobusu. man buvo visai patogu savo "karietoj" sėdėt. kai pakeliui dar trys su "karietom" įlipo, ankštoka pasidarė, na, bet nieko, galima kiek ir pakentėt. viešbutyje tuoj apėjau lovą. buvo ir atskira lovelė paruošta, bet tai jie turbūt pajuokavo. siaurutė tokia, kaip aš ten miegočiau?.. šalta būtų vienam. mamytė paprašė, kad tą lovą pakeltų aukštyn ir padarytų stalą. vis daugiau vietos buvo man ant grindų siaust. o dar kai atradau lempos jungiklį!.. būčiau galėjęs iki vakaro tikrint sistemą, bet kad tėveliai sugalvojo į muziejų važiuot. ech, teko ir man juos lydėt..

prieš važiuojant į muziejų nuėjom papietaut į tunisietišką restoraną. mamytę prisiminimai užplūdo pamačius, o tėveliui nebuvo svarbu, kur valgyt gaut. aš pavalgiau pats pirmas, daržovių košės su vištiena. skanu buvo, bet paskui užmačiau, kad mamytė dar skaniau valgo. juokingas toks pavadinimas, "kus-kus". teko pareikalaut savo dalies. kol reikliai nepaprašai, niekaip patys nesusipranta..

į muziejų važiavome metro. oi kaip man nepatiko! cypia, ūžia, džergdžia, pro langą nieko įdomaus nesimato.. o dar tėveliai kažkur iš akiračio dingo. nieko, greitai prisišaukiau:) išlipus buvo kiek geriau. nustebau, kai metro neradom bent eskalatoriaus.. man taip patinka laipsniškai kilt auštyn ar leistis žemyn, spėju aplink pasižvalgyt. o laiptais kai neša, taip nepatogiai vežimą paverčia, matau tik lubas:(

Grevin vaškinių figūrų muziejus iš pradžių pasirodė visai įdomus. kai neleido pavaikščiot aplinkui ir visko pačiupinėt, taip įdomu nebebuvo. praėjom veidrodinę salę beveik nestabtelėję. girdejau, kad ten turėjo būti šviesos ir muzikos šou. tėveliai nusprendė, kad man gali nepatikti, ir greičiausiai buvo teisūs. įvairūs gąsdinantys garsai girdėjos netgi pora salių toliau paėjus. labai smagu muziejuje buvo spėlioti, kur lankytojai, o kur - vaškinės figūros. kai kurios tokios tikroviškos, kad tik apsukęs ratą aplink salę ir vėl pamatęs tą patį žmogų nė nepajudėjusį iš vietos suprasdavau, kad gal jis niekur ir neturėtų eiti... maždaug apie vidurį ekspozicijos teko ilgokai tėvelius įtikinėti, kad man labai reikėtų pakeisti sauskelnes. kartais jie tokie nesupratingi! na taip, dantukai irgi dygsta ir juos reikia vis patepti specialiu tepalu, bet aš gi aiškiai sakiau "šlapia! erzina! laikas keisti!". o dar mamytė tiek ilgai ieškojo, kur pervystyti... buvom vienam iš tualetų - neradom. muziejuje dirbantis vaikinukas sakė, kad tikrai yra, bet teko ant jo gerai "riktelti", kad pasijudintų ir parodytų, kuriam gi tualete ieškot tos lentos.. paskui viskas buvo daug geriau, moterys tik vaikšto aplink, tik šypsosi, kalbina. ir aš joms pasišypsojau ir pakalbinau. o grįžus ekspozicijon tėvelis taip šauniai pavežiojo, kad net nepajutau, kaip užsnūdau.. įtariu, pamačiau ne viską, reiks dar kada kitąkart sugrįžti ir viską apžiūrėti.

į viešbutį tėveliai parėjo pėstute. labai tuo džiaugiausi, gi taip smagu dairytis aplinkui. na bet ir didelis miestas! parėjus viešbutin pagaliau ir aš galėjau palakstyt. labai patiko padūkti su mamyte ant lovos. jau išmokau pats nulipti (tiesa, kartais mamytė primena: "kraštas!"). viešbutyje lova buvo aukštesnė, nei namuos, tai kiek sunkiau būdavo žemę pasiekti.. bet jau nulipęs kvatodavau ir tuoj keturpėsčias bėgdavau tolyn, kad nepagautų ir vėl neužkeltų. viešbutyje nebuvo vonios, tėveliai bandė mane maudyti duše, o aš labai protestavau. nu kur tai matyta, nėr net kur pasitaškyt! diena buvo pilna įspūdžių, tai gana greitai užmigau..

sekmadienį žadintuvas vėl nuskambėjo 7. tėveliai pabandė mane įtikint, kad čia klaida, kad iš tikro dar valandą reiktų pamiegot. aha, taip aš jais ir patikėjau... gi girdėjau, kad važiuosim į Versalio sodus pasivaikščiot, tai kokie dar miegai, a? teko jais rimtai užsiimti. varčiaus, apspardžiau tai vienam, tai kitam šonus, vis užgriūdavau patrinti.. ir vis tiek įtikinau ketis! :) pusryčiams gavau ne tik pienuko, bet ir blynų. nagi visai skanu, tikiuos, mamytė netingės ir namuos iškept:)

mano džiaugsmas dėl važiavimo į Versalį gerokai sumažėjo, kai pamačiau, kad vėl leidžiamės po žeme... ką, ir vėl metro važiuosim? nenoooriu! pykau iki pat kol persėdom į traukinį. na, traukinys jau geriau, bet negi čia taip iš karto ir susitaikysiu, kad vežioja nežinia kuo.. tai tiek pykau, kad tėveliai pakeliui turėjo išlipti grynu oru pakvėpuot. o dar sauskelnes reikėjo keisti.. mamytė pavaikščiojo po stotį ir nerado, kur. ant žemės tai aš visai nenorėjau, kad guldytų. gerai, kad ir neguldė.. keisti tie prancūzai, lyg vaikų neturėtų.. stotys visai nepritaikytos mamytėms su tokiais fainuolaiis kaip aš: nei eskalatorių, nei liftų, nei pervystymo kampelių... namuos geriau! lauke kiek nurimau, tai tėveliai nusprendė, kad galima toliau važiuot. dėl viso pikto dar papykau, nors ir ne taip smarkiai. tarpuose knygutę paskaitydavau:)

Versalyje tėveliai pirmiausia ieškojo, kur galima būtų pakeisti sauskelnes. aha, kavinę rado, tualetą irgi, o va pervystymo stalelio - ne.. gerai, kad koridoriuj stovėjo iiilgas stalas, juo ir pasinaudojo. bandžiau ir nuo stalo nulipti, tik kažkodėl neleido.. bet aš gi jau moku: apsiverčiu ant pilvo, prislenku atbulas prie krašto, nuleidžiu kojas ir po truputį stumiuos kol pasiekiu kojom žemę.. niekaip neįtikinau, teko pyktis su tėveliu. gerai, kad perrengę kiek kartu su manim po koridorių pasivaikščiojo:) aš jau vaikštau tik viena rankute laikydamasis. ir labai visiems šypsausi. ir kalbinu, jei kas man šypsosi:) antra rankytė man reikalinga laisva, kaip gi kitaip aš visiems sutiktiems mojuosiu?

gerai, kad tėveliai nusprendė tik po sodus pavaikščiot. mačiau baisinę eilę prie įėjimo į pilį. būtų buvę sudėtinga tarp tiek žmonių su savo "karieta" važinėt.. o nešyklės tėveliai nepasiėmė.. girdėjau, kaip sakė, kad aš jau sunkus.. negi tikrai? gi sveriu dar tik 10 kilogramų:)

po sodus vaikščiojom ilgai. aš ir užmigti spėjau, ir pabusti, ir pavalgęs vėl užmigti. vėliau tik supratau, ko tiek ilgai užtrukom: gi fontanus įjungė tik po trijų valandų.. ech, būtume žinoję, būtume vėliau atvažiavę. o dar diena buvo kiek apniukus. gerai, kad nelijo:) šiaip sodai patiko, daug visokių fontaniukų, skulptūrų, takų ir takelių. žmonių irgi daug.. stebino aukštos tvoros palei takelius. iki šiol mūsų parke tik gyvatvores mačiau. o čia buvo daug įdomių medžių, tik pačiupinėt nėjo, nes už tvoros.. verta buvo palaukti, kol įjungė fontanus, tikrai yra kuo pasigrožėti. daug smagiau, kai vanduo šniokčia aplink!

važiuojant atgal tėveliai jau gudresni buvo. jie pasiėmė mane ant rankų, pasakojo, kas aplink dedasi, rodė gražius vaizdus pro langą. tai visai net pamiršau, kad reikėtų pykti. metro pro langą nieko gražaus nesimatė, bet buvo įdomių rankenų. taip ramiai ir parvažiavom viešbutin. tėveliai pasidėjo daiktus ir vėl mane išsivežė.. būčiau mielai palakstęs, na bet jei jau vežas.. tiek to, pamiegojau šiek tiek. atsibudau restorane, išsireikalavau batono. ot kokie, patys valgo, o man neduoda! vakare dušas jau nebeatrodė toks baisus. nors vis tiek vonioje įdomiau, galima tėvelius aptaškyti!

pirmadienį, kaip bebūtų keista, tėvelių nereikėjo ilgai įtikinėti, kad jau laikas keltis. tėvelis išvažiavo į projekto susitikimą, o aš išsivedžiau mamytę po miestą pasivaikščiot. pakeliui dar užsukom į paštą, išsiuntėm linkėjimų namiškiams.

mamytė labai norėjo apžiūrėti Sacre Coeur (Šventosios Širdies) katedrą. aš neprieštaravau:) žemėlapyje tai atrodė visai netoli... o kai pradėjom eiti, tai ėjom ėjom siaurom gatvelėm, kilom kilom vis aukštyn. dairiaus dairiaus ir užsnūdau... atsibudau aukštai virš miesto. gražu... radom aikštę, pilną pristatytą molbertų. dailininkai vaikščiojo aplink ir bandė įtikinti, kad būtinai reikia portreto. aš vis sakydavau, kad mes pagalvosim.. šiaip tai labiau norėjau valgyti. eidami link Sacre Coeur užsukome į kitą bažnytėlę. jauki prietema, gražu. aš ėmiau šnekėtis su mamyte. kažkoks pagyvenęs vyriškis mane ne taip suprato... liepė eit mamytei lauk iš bažnyčios, sakė, kad mes ne ten pataikėm, čia ne vaikų darželis... nesupratau aš jo, gi neverkiau! bandžiau jam paaiškint, kad man čia labai patinka ir aš noriu pasidairyt. nuėjo piktas į kitą pusę. na ir tegul:) mes pasidairėm ir išėjom, nedidelė ta bažnytėlė buvo..

paėję palei didelę baltą tvorą radome ir katedrą. ir daaaug laiptų iki jos. hm. mamytė nusprendė, kad prieš šturmuojant tuos laiptus reiktų pasistiprinti. pasukome į kitą gatvelę, jau ir airišką pub'ą nusižiūrėjom. bet čia priėjo toks barzdotas dėdė su mėlyna šauniai ant ausies pasmaukta berete ir ėmė kalbinti mamytę. dailininkas... mamytė nusprendė, kad šios gimtadieninės kelionės į Paryžių atminimui man visai smagu bus turėt savo portretą, pieštą Monmartre. kol jie derėjosi dėl kainos, aš stebėjau tą dailininką, stebėjau... šiaip gal ir būtų patikęs, linksmas toks, ir mane vis kalbino, na bet ta barzda... negaliu pakęsti barzdotų vyrų! pagalvojau, kad jei jis mane pieš, tai kokį pusvalandį reiks į tą barzdą žiūrėt... nenoooriu! taip va garsiai ir pasakiau. ką gi, teko jam šią kilnią misiją - nupiešti mane - perleisti savo kolegai. mielas toks senukas, ilgais plaukais ir irgi su berete. patiko jis man. nors ir ilgai piešė... pabodo man į jį žiūrėt, tai bandžiau išlipt iš vežimėlio. tiek balandžių aplink, gal būtų pavykę kurį nučiupt už uodegos. protarpiais tarp savo veiklos paklausydavau, apie ką mamytė su juo plepasi. pasirodo, jo mama iš Rumunijos. dailininkas kantriai laukdavo, kol aš vėl į jį pasižiūrėsiu. kažką sakė apie "tokią pačią akių išraišką", bet aš nežinau, ką jis turėjo omeny. gi jau taip seniai buvo tas pirmas žvilgsnis į jį, tikrai neatsiminiau, kokia buvo išraiška. ir šiaip, aš gi jau nurimau, kad tas barzdotasis manęs nepieš, ėmiau šypsotis visiems aplink, tikrinti, ar nauji dantukai neišdygo, šiaip bendrauti.. kam gi rūpi tos išraiškos, a? nupiešė mane jis gražiai, nors ir labai rimtą. po to pagaliau nuėjom pavalgyti.

pavalgę ėjom apžiūrėti katedros. kaip ir prie kiekvienų laiptų, mamytei teko gražiai šypsotis ir prašyti kokių vyrukų padėti mane užsinešti. ir viena užsineštų, bet dar nusimatė nemažai tokio "sporto" popiet, nes planavom važiuot į Montparnasą. tai tiek to, gerai, kad praeiviai padėdavo. nors daugelis taip aukštai iškeldavo mano kojas, kad kartais rimtai išsigąsdavau, kad išslysiu žemyn galva.. gerai, kad mamytė tai pastebėdavo ir pakoreguodavo nešimą.

katedroje neleido fotografuoti... veidrodinis fotooaparatas netinka "slaptoms" nuotraukoms, labai jau garsiai klaksi. tai gal pirmą kartą nebus jokių nelegalių nuotraukų.. ech.. na, bet katedra man labai labai patiko. net kurį laiką pamiršau kalbėti, tik dairiaus aplink. o jau lubos kaip dailiai išpieštos! apėjom tris ratus aplink, kad tikrai spėčiau viską apžiūrėt. dar ir žvakutę prie vieno šventojo statulos uždegėm.

išėjus iš katedros net apsalau nuo atsivėrusių tolių!.. koks kontrastas prieš tai matytom siaurutėm gatvelėm! aplinkui pilna žmonių. daug buvo ir linksminančių turistus: kas statulom apsimetinėjo, kas pasistatę mikrofoną dainavo (beje, labai gražiai), kas žongliravo. kurį laiką pasigrožėjom tuo skruzdėlynu, paskui mamytė vėl rado pagalbininkų (kol nulipom iki funikulieriaus, prireikė net trijų!) ir, darkart jau iš apačios pasigrožėję katedra, susiruošėm važiuot į Monmartrą. och, nebuvo tai taip paprasta. pradžioj reikėjo dar patekti į funikulierių (daugybė laiptų visai neviliojo). darbuotojo kioskelyje nebuvo, tai nebuvo kam ir vartelių atidaryt... o praėjimai siauri, ir dar su besisukančiais trim vamzdžiais. rimtai susirūpinau, kaip praeisim. mačiau, kad mamytė svarstė mintyse idėją perkelt mane per vartelius. paskui patikrino, kad vežimėlis į pravažiavimą vis tik telpa. vos neužstrigom tarp tų vamzdžių, bet šiaip ne taip praėjom.. uf..

mamytė panagrinėjo žemėlapį ir nusprendė, kad neverta važiuot vieną stotelę, o paskui persėsti į kitą metro, geriau jau nueiti iki reikiamos stotelės. manyčiau, pagrįstai įtarė, kad vėl būtų daugybė laiptų.. kai jau priėjom metro, nuvažiavom visai greitai, nė 20 minučių netrukom. o va kol išėjom lauk... užtrukom dar 20 minučių. man metro jau visai ir patikti ėmė, daug žmonių, šypsosi, kalbina.

mamytė Montparnase turėjo susitikt su savo drauge, su kuria susipažino Tunise ir nematė jau gerus tris metus. sutarė susitikti Ibis viešbutyje, tik taip ir nepavyko galutinai išsiaiškint, kuriame.. netoli stoties jie yra du! net ir adresas nelabai padeda, nes prancūzams, matyt, fantazijos pritrūko, ir davė gatvėms tą patį pavadinimą, tik vieną vadina "rue de Vaugirard", o kitą - "boulevard de Vaugirard". ir suprask, kad gudrus, į kurį eiti... išėjus iš stoties vieno iš jų iškabą pamatėm visai netoli. patikrinom: ne tas.. tai kol iki kito nuėjom, spėjau užmigti. kai atsibudau, mamytė valgė karštą sumuštinį. ei, aš irgi noriu valgyt! sumuštinio nedavė, davė vaisių košelės ir jogurto. tiek to, suvalgiau.. mamytės draugė man visai patiko, labai daug šypsojos, klausinėjo apie mane. o kai mamytė leido man aplink pasivaikščiot, kaip ji nustebo! manė, kad aš dar nė stovėt nemoku. cha! aš visas kėdes pastumdžiau ir pasidariau sau daugiau vietos. tiesa, atsibudės pirmiausia pamačau kažkokią klaikią išdažytą skulptūrą. mamytė sakė, kad rytietiškos skulptūros visos tokios. na gal, bet man ji tokia baisi pasirodė, tokia baisi... bet kartu ir įdomi: mamytė paėmus ant rankų visaip stengėsi užstot tą skulptūrą, kad aš nebematyčiau, tai dar teko pakovoti dėl teisės pasižiūrėti ir paverkti! gudri ta mano mamytė, sugalvojo, kad gal jau reiktų mane pervystyt. pernelyg nenustebau, kad ir vėl kavinėj apie vaikus nepagalvota.. yra gi stalų, tai jei jiems taip gerai, man - tuo labiau. vis tiek nulipt neleidžia.. ir net vartytis neleidžia:( kai grįžom, skulptūra jau nebebuvo tokia įdomi, o dar pavyko prieiti ir paliesti, tai ir visai pradėjo patikt:) Chen (toks draugės vardas. ji iš Taivanio, mokosi Paryžiuje, o po kelių mėnesių išvažiuoja pastudijuot į Ameriką. va čia tai keliautojai!) negalėjo ilgai būti, nes gyvena užmiestyje ir vakare traukiniai labai retai važiuoja.. mums irgi jau buvo laikas važiuoti atgal į viešbutį, nes tėvelis prašė grįžti apie septynias. tai ką, atsisveikinom, atsimojavom, pakviečiau Chen į svečius, kol dar Belgijoje gyvenam, ir pajudėjom atgal į viešbutį.

labai džiaugiaus, kad mamytė leido bulvaru pačiam stumtis vežimėlį ir eiti. taip krykštavau, kad net praeiviai nusišypsodavo. o viena senutė mane kaip pavyzdį savo anūkui rodė, sakė, va, žiūrėk, koks mažas, o pats eina, o aš tave turiu vežti! anūkas tai man jau labai didelis pasirodė, gal jau kokių 5 metų.. sėdėjo piktas vežimėlyje ir visai nenorėjo eiti. o senutė irgi pikta buvo, matyt pavargo jį bevežiodama.. gerai, kad mamytė nebuvo pikta:) na, bent jau tol, kol vėliau vakare nenuėjo su tėveliu į parduotuvę.. tėvelis norėjo labai greitai apsipirkt, mamytė norėjo pasirinkt, ką pirkti, nes daug nepažįstamų produktų.. bet nieko, greitai susitaikė:) gal ir juokinga iš Prancūzijos maistą Belgijon vežtis, bet kad tėvelis grįš tik savaitės pabaigoj, o kreditinė kortelė pas jį.. aš tai džiaugiuos, kad nupirko kitokių jogurtų. skanūs ir Belgijoje perkami, bet vis tas pats per tą patį..

dušas vakare jau visai patiko, o va kad greitai norėjo užmigdyti - nepatiko... ėmėmmės ėmėmmės su tėveliu, ir nė nepajutau, kada užglostė... aš gi dar visai nenorėjau miegučio!

antradienį kėlėmės irgi anksti. aš, kaip visada, išsibudinau pirmas! mamytė dar taip norėjo pamiegot... tėvelis labai nerimavo, kad galime nespėti į traukinį, bet gi dar marios laiko buvo:) vėl skaniai papusryčiavom, gavau blynų:) mamytė jau prisižadėjo, kad iškeps:) šįkart mamytė iš manęs kiek šaipėsi, ir vis 'pagadindavo' blyną, įkišdama į kažkokią saldžią masę.. sakė, kad uogienė, bet aš tai neprašiau! nors ir pasiraukydamas, suvalgiau, ką jau dabar..

laiko tikrai turėjom pakankamai, neskubėdami baigėm susiruošti (nė nemačiau, kada tėveliai susipakavo.. turbūt dar iš vakaro, kai aš jau miegojau), aš atsimojavau su viešbučio administratorėm ir - išvažiavom. metro - jau pažįstamas baubas, tai nebe toks baisus. tėveliai stotyje nupirko keksiuką, o kažkur tarp Paryžiaus ir Briuselio įsmeigį į jį žvakutę ir tyliai, kad pernelyg netrukdytų aplinkiniams, sudainavo "ilgiausių metų" :) aš irgi kartu niūniavau, visai neblogas šeimyninis ansamblis gavos:) keksiukas buvo skanus, nors ir šokoladinis.. radau įrodymų, kad man nematant (nes miegojau) Briuselio stotyje tėveliai dar vieną pyragą suvalgė:

ot kokie, man tai nepaliko.. na, bet nedidelis nuostolis, vis tiek šokoladinis... o į šokoladą aš dar atsargiai žiūriu ir dar atsargiau ragauju.

kaip jau minėjau, su tėveliu Briuselyje atsisveikinom, pasimatysim tik šeštadienį.. aš jo jau pasiilgau...:( traukinyje vėl sėkmingai užmigau ir pabudau jau Namure. išvargina vis tik kelionės..:)

grįžę radom daug laiškų, mane labiausiai pradžiugino siuntinys nuo mamutės, o mamytė, mačiau, ir nuo dėdės laišką gavo. ten nebuvo man nieko įdomaus, tai ėmiausi ardyti mamutės atsiųstąjį. tiesa, kažkas jau prieš mane jį buvo atplėšęs, bet turbūt tik šiaip pasmalsavo.. lyg ir viską radau. ačiū mamutei ir motutei už linkėjimus! mamytė ištraukė anksčiau nematytą žaislą - pasirodo, irgi mamutės dovana, kuri laukė savo laiko. labai patiko ardyti ir traukti viską lauk. o figūrėlės kaip gerai skamba, ant plytelių numetus! mačiau, kad yra įvairių formų skylių, figūrėlės irgi kažkokios keistos.. bet dar kol kas man smagiau jas mėtyt, nei aiškintis, turėtų jos tilpt vidun, ar ne.

tai tokia buvo ta mano gimtadieninė kelionė į Paryžių:) labai smagi, daug visko pamačiau, daug sužinojau. kiek žinau, dar daug ko ir nemačiau, liko kitam kartui.

turiu jau eiti. šiandien diena irgi smagi buvo, laikas jau eit miegučio... iki!"

tere, Estija!

2009-09-09T20:47:12Z

taigis, sprendimas priimtas: važiuosim į Estiją. kontraktas metams, pradžia - gruodžio 1. jei vyrui pavyks laimėti konkursą į docento vietą Tartu universitete - tada penkiems metams. kas nerizikuoja, negeria šampano, ar ne?:)

ir vėl paleidom norvegišką žvirblį... būtų buvę trys metai, bet tame pačiame lygmenyje. na kiek galima..

lietuviškas karvelis taip ir nebuvo pagautas, per greitai reikėjo apsispręst. gal kada kitą kartą..

o liuksemburgietiški briedžiai tegul eina velniop. kiek galima erzintis:/

laikas pradėt galvot apie kraustymąsi.. pradžiai - Lietuvon, gi vis tiek pakeliui:)

Baltijos kelio 20-mečio minėjimas

2009-09-06T15:22:10Z

pagaliau rankos priėjo prie šito renginio nuotraukų:) o prie kiek dar niekaip neprieina...

Rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelio 20-mečio minėjimo renginiai vyko ne tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Minėta ši sukaktis ir Briuselyje. Vilniaus, Rygos ir Talino miestų merai padovanojo Briuselio miniatiūrų parkui daug žmogiukų, sustatytų į "Baltijos kelią". mastelis 1/25, tai ir įžiūrėt sunkoka, bet idėja labai graži:) pirmą kartą Briuselio miniatiūrų parke įamžinta būtent idėja, o ne koks žymus pastatas.

dar gerokai prieš renginį buvo išplatinta info, kad galima bandyti patekti tarp 600 laimingųjų, kurie į parką renginio dieną bus įleisti nemokamai, bet turės pasižadėti dalyvauti "gyvosios grandinės" formavime. Baltijos kelio 20-mečio proga ne tik buvo inauguruojama naujoji skulptūra, bet ir simboliškai visas parkas buvo apjuostas "gyvąja grandine". paskaičius kvietimą pirma mintis buvo "tai, sakot, nemokamai?":) parašiau graudulingai iškilmingai patriotišką motyvaciją, kodėl ir aš ten turėčiau būti ir ką gi - gavau žinią, kad mane atrinko! galima buvo pasiimti dar vieną žmogų, taip kad, "bilietą" parkan jau turėjau:) kiek vėliau sužinojau, kad ieško savanorių, galėsiančių pagelbėti šventės metu. na, kodėl gi ne:) aišku, savanoriai irgi įleidžiami nemokamai. užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad dar niekada neteko taip nieko nedarant būti "prisidėjus" prie renginio:) po "gyvosios grandinės" vėliavėles smalsuoliams padalinau, kol kiti šakotį dalino ir midų pilstė, ir tiek to prisidėjimo..:)

taigi, atvažiavom į parką kiek anksčiau, patekom be problemų. takeliai prie naujosios skulptūros jau buvo atitverti VIP svečiams, mes, kadangi atėjom kiek anksčiau, praėjom nesustabdyti į pusiau uždarą zoną "šiaip" svečiams. buvau kaip tik priešais, pasilypėjus ant tvenkinuko rentinio visai neblogai galėjau pafotografuot.

va kokie mes buvom gražūs:

mažulis visą dieną važinėjo "prezidentiniu" vežimėliu:)

teko gerokai pasidairyt, kol pamačiau, kas ten paruošta. daug daug balionų:)

buvo labai karšta. viena iš netipiškų belgiškų dienų šiųmetinės netipiškos vasaros. na, bet vis tiek geriau, nei merkiantis lietus:) aišku, kaip ir priklauso visokioms inauguracijoms, buvo daug kalbų, palinkėjimų, pasidžiaugimų, prisiminimų ir pan. su vyru pasidžiaugėm, kad Lietuvos atstovė geriausiai mokėjo anglų kalbą, kalbėjo aiškiai, suprantamai ir trumpai:)

širdis džiaugėsi matant aplink plevėsuojančias lietuviškas vėliavas:) jautės, kad susirinko daug krepšinio fanų:) tiko atributika ir per šią šventę.

latvių beveik nesimatė, estų buvo kiek daugiau, labiausiai matomas buvo jų folklorinis ansamblis:

ansambliečiai -- estai iš viso pasaulio, suvažiuojantys repeticijoms ir pasirodymams kelis kartus per metus.

pagaliau po visų kalbų sulaukėm "Baltijos kelio" inauguravimo:

dar kiek pašaudė fejerverkus ir iškart po to ėmėsi organizuoti "gyvąją grandinę". kiekvienam iš anksto buvo paskirtas sektorius, kuriame reikėtų atsidurti, bet vis tiek gavosi kiek netolygus žmonių skaičius, nes kai kurie žmonės nuėjo atsistoti prie draugų, tai parko darbuotojai vis ragino paėjėti pirmyn. taip visus šešėlius teko praeit...

aplinkui lakstė keliolika Mini Europos parko fotografų, netgi prie sraigtasparnio pritvirtintą fotiką buvo paleidę zvimbti virš galvų. bendras vaizdelis buvo fiksuojamas nuo Atomiumo viršaus:

(c) Mini Europos fotografas

aš pati nelabai turėjau kada pagaudyt kadrų iš "gyvosios grandinės", nes joje stovėjau ir gražiai šypsojaus:) pafotkinau šiek tiej jau po bendro vaizdelio nufotografavimo. jis pozavo ne man, bet gavos visai neblogai:

po vėliavėlių padalinimo laiku ir vietoje atsiradau prie pažįstamų svarbių žmonių, tai dar ir priėmime sudalyvavom:) visai jau ir norėjosi valgyt:)

tai va taip smagiai paminėjome Baltijos kelio 20-metį. atidengtoji skulptūra man tikrai patiko, po priėmimo dar nuėjom ramiai apžiūrėt:

(c) Mini Europos fotografas

daugiau mano darytų nuotraukų galima rasti čia. labai daug ne mano darytų nuotraukų yra čia.

"du keliai, du keliai, ką pasirinkt..." (c)

2009-09-04T16:59:01Z

kartais likimas būna dosnus: siūlo galimybes vieną po kitos ir vis tiek įtikina išdrįsti iškelt koją už savo kiemo ribų.

kartais likimas būna žiaurus: suvilioja paleisti žvirblį iš rankos, paruošęs puikų pristatymą apie briedį netolimoj girioj, ir dar šviesiom spalvom piešdamas perspektyvą apie svaigų šuolį aukštyn. kai patikėję įeini nurodytan koridoriukan, pasirodo, kad durys darinėjas tik į vieną pusę ir atgal kelio nėra, o pieštas gražus vaizdelis tebuvo koncepcinio modelio pristatymas be galimybės įgyvendinti. akligatvis su grotuotais langais ir menkute galimybe vegetuoti...

kartais likimas būna žiauriai dosnus: kažkas susimyli atidaryti užtrenktas duris ir pažiūrėti, ar už jų nieko nėra. pasiūlo galimybę sugrįžti. tuo pat metu nurūdija vieno lango grotos ir jis pokštelėjęs atsiveria. kitas balsas siūlo ropštis tuoj pat lauk. naglas briedžio snukis vis dar šmėkščioja tarp medžių. ir dar aplink laksto riebus karvelis, tereikia čiut truputį luktelt, kol paklius ir bus iškeptas.

o apsispręst reikia greitai... aišku tik tai, kad šitas periodas baigės, laikas judėti. tik kur??? kaip šį kartą neapsirikt ir vėl neatsidurt akligatvyje?..

niam:)

2009-09-01T12:48:05Z

vakar nusprendžiau pa(si)lepinti ir išviriau spurgyčių. ne taip sudėtinga, kaip atrodė:) gaminau pagal šitą receptą: http://forelle.blogas.lt/varskes-spurgos-83.html, tik dėjau daugiau miltų. pirmam kartui dariau iš pusės normos, gavos gal ~30 dvikasninių spurgyčių. "betestuojant", ar gerai iškepė, neliko ką nufotografuot... :)

taigis, norintiems kuo nors greitai pagaminamu pasmaližaut - rekomenduoju;)

jee, mažuliui jau 11 mėnesių!:)

2009-08-15T23:09:54Z

paskutinė "maža" sukaktis, paskui jau tik kas metai minėsim.. šį kartą dar atšventėm:) auga vaikis ir gudrėja. virtuvėje vieną spintelę teko palikti kraustymui, apatinės lentynos kambary stipriai patuštėjo, po televizorium išvis iškraustytos. kartą jau vaikas tyrinėja aplinką, pasistengėm pritaikyt, kad kuo mažiau reiktų iš paskos lakstyt ar desperatiškai šaukt "NEEEE!":)

jau kelios dienos, kai užtenka ir vienos rankos pasilaikymui - ir einam pasivaikščiot. pasileisti dar nedrįsta, mes ir neskubinam. pagaliau tiko smėlis, laksto keturiom kaip ir namuos - vos eina pasivyt:) sūpynės dar netiko. valgo beveik viską, gal tik špinatus nelabai.. ir vaisių tyrelių nemėgsta, tai perku jogurtus su vaisiais. tuos sulapnoja ir dar nori:)

brolis, paviešėjęs pas mus tris savaites, nusprendė, kad mes auginam vaiko "demo versiją":) rimtų problemų nebuvo, o iškylantys sunkumai įveikiami ir pamirštami:) kad tik ir toliau taip būtų.. svarbiausia - kad augtų sveikas ir laimingas (stengiamės).

susiruošiau pagaliau ir keletą nuotraukų įmest:

daugiau rasite čia: http://www.facebook.com/album.php?aid=96086&id=533004627&l=439df0d545

ech, smagu:) pradeda suktis mintys apie antrą. bet kaip pirmagimis pirmagimį aš jį užjaučiu.. tai dar metelius pora gal tegul pasidžiaugia:)

mus mazulis auga

2009-06-12T13:27:11Z

akyse auga, tik spek ziuret. tik praeita savaite nusprende, kad sliauziot gerai, bet ropot dar geriau, o va siandien eme ir atsistojo:) remdamasis i mus jau pora dienu pusiau atsistodavo, o va sian - visai savarankiskai ir pilnai lovytej atsistojo:) smagu:)

bl...

2009-06-12T10:18:42Z

atsiprasau uz keiksmus.. bet nuotaika bjauri kaip reta: per durna galva apibraiziau masina:/ bus man but isitikinus, kad atbula viens du ir isvaziuosiu ir dar garsiai Pink klausytis:/ jokie pypsiukai nesigirdejo:(

reiks klaust draudimo, gal apmokes.. jei ne, teks Lietuvoj tvarkyt. bet vis tiek, bl.. bl..

baigėsi...

2009-06-07T22:52:17Z

... šiandien Žaidynės . koordinavau visą renginį, taigi, manasis sportas buvo vienintelis: eiti aplinkui sporto centrą ir vis mintyse pasižymėti "check. viskas tvarkoj". o visai mielai būčiau badmintoną ar boulingą pažaidus. gal kitą kartą:) smagu, kad šiemet nebuvo jokių incidentų, nutrauktų raiščių ar pan.

atsiskraidinau brolį:) kaip visad, labai padėjo:) namo parsivešim po kelių savaičių, kai Lietuvon važiuosim.

beje, apie Žaidynes netgi spaudoj parašė:) nesakiau aš to, kas priskirta man, na, bet labai ir nesigyniau, kai žurnalistė derino:) ji geriau žino, kaip rašyt pranešimus spaudai:)

jaučiuos puikiai, tik miego kiek trūksta. išvažiavom Briuselin penktadinį, pernakvojom pas draugus. vis papildoma valanda miego ryte. na, bet gulantis 3 nelabai gelbėjo:) prieš išvažiuojant namo netgi boulingą su vyru ir broliu pažaidžiau, nors tiek "pasportavau":)

laaabanakt:)

p.s. hm, ką čia dar paorganizavus..:)

"apie viską pagalvota"

2009-05-22T19:45:51Z

ne, čia ne Maximos šūkis:) čia aš taip jaučiuosi. ketvirtosios Belgijos ir Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynės jau visai ant nosies, teliko pora savaičių. šiemet ėmiausi viso renginio koordinavimo. tai kuo arčiau renginys, tuo dažniau ateina mintis "hm, ką dar pamiršau?". noris, kad renginio metu ir jau po renginio galėčiau ramiai sau pasakyt "apie viską (buvo) pagalvota":)

va, dabar vietoj to, kad žiūrėčiau dar nematytą "Asterikso ir Obelikso" seriją, derinu su dizainere padėkas organizatoriams ir rėmėjams..:)

nepagalvokit, kad skundžiuosi. pati įlindau ten, kur esu, ir man tai patinka:) smagu, kai dvejus metus slopintas idėjas dabar galiu įgyvendinti. na, bent jau didžiąją dalį:) o dar smagiau, kad net ir "sunkmečio" metu radom rėmėjų, ir mums šis laikas labiau panašus į "naujų galimybių" metą:)

sėkmės mums ir jums:)

tie norai:)

2009-05-21T22:11:51Z

aš jau lyg ir esu kažkada kažkur minėjus, kad norėt reikia atsargiai, nes norai pildosi? nieko, nepakenks ir dar kartą pasižymėt: "norėti reikia atsargiai, nes kartais norai ima ir išsipildo".

Šita mintis vis sukosi galvoje minant dviratuko pedalus vakarėjančio miesto gatvėmis. ant galvos - šalmas (po vieno skrydžio labai gerai žinau, kam jis reikalingas), ant pečių - kuprinė su sportine apranga ir badmintono rakete, džinsų klešnė perrišta šviesą atspindinčia gumute. nepilna ekipuotė, bet tai ir suprantama - dar prieš valandėlę nė minties nebuvo važiuoti dviračiu.

prieš valandėlę sėdėjau prie kompo ir skubiai rašiau "būtinai būtinai dabar" reikiamą išsiųsti e-mail'ą dėl artėjančių Žaidynių. kai beliko tik paspaust "send", griebti kuprinę, mašinos raktelius ir išlėkt treniruotėn - dingo elektra. visam pastate. na ką, treniruotėn vis tiek susiruošiau. turėjau dar mažytę viltį, kad garažo vartų atidarymo mechanizmas veiks. patikrinau: ne-a. na, ne tai ne, išsitraukiau iš rūsio dviratį, dar sulaksčiau namo spynos rakto (vyras dviračiu važinėja darban) ir pasileidau miesto gatvėmis.

bet kaip smagu po daugiau nei metų vėl užsėsti ant dviračio! kas, kad nesusireguliavau sėdynės ir pedalus siekiau tik puse pėdos. netoli gi, tik pro centrą, parkelį, į kitą upės pusę, dar šiek tiek paupiu - ir jau vietoj. nė 10 minučių šis malonumas su vėjeliu pralėkt tilstančiom gatvėmis netruko...

dairiaus didelėm akim mieste. kažkas buvo ne taip. per daug žmonių tokiu metu. o ir centras uždarytas. pravažiavau keliolika prisigrūdusių barų žmonių apliptais langais. aa, futbolo čempionatas. nežinau, kas žaidžia, turbūt kokios belgų komandos. bet ne tai kūrė tą vos juntamą šventės nuotaiką mieste.

numyniau iki treniruočių vietos tik kad įsitikinčiau, jog šiandien treniruotės tikrai nebus... šiandien Belgijoje laisva diena, bet tikėjaus, kad klubiečiai susirinks. dieną pasivaikščiodami praėjom pro šalį, iš esmės visa rodė, kad neverta vakare važiuot.. bet labai jau norėjos palakstyt su rakete rankoj, jau geras mėnuo nebuvau.. na ką gi, gal kitą savaitę pavyks.

apsisukau važiuot namo vis galvoj besisukant minčiai apie besipildančius norus. gi tik vakar vaikščiojau paupiu su mažuliu ir stebėjau besivažinėjančias dviračiais šeimas. oras buvo vasariškas, daug dviratininkų sutikau, ir nostalgiškai prisiminiau mūsų pasivažinėjimus paupiais ar po aplinkinius miestelius. seniai tai buvo.. net nebesu tikra, ar pernai pavasarį dar važinėjau dviračiu. matydama kitus besivažinėjančius, taip užsimaniau ir aš užsėst ant savo dviratuko. nu taip užsimaniau... tai va, ir išsipildė:) vyras sakė, kad elektra visai neilgai buvo dingus. na, bet pakankamai ilgai, kad išsitraukčiau dviratuką:)

grįžau jau lėčiau, pasivažinėdama ir pasidairinėdama. pasukau link centro, įdomu vis tik, kas ten vyksta. prie užtvaros užkalbinau vieną iš vaikinukų su kortele ant kaklo. jis džiugiai ėmėsi šviečiamosios misijos, ne tik papasakojo, kas čia vyksta, bet ir programą suveikė. pasirodo, vyksta kasmetinis gatvės teatrų festivalis "Namur en mai" ("Namuras gegužę"). ankstesniais metais buvom kiek pažiūrėt. o šiemet va vos nepražiopsojom:) užvažiavau į vieną iš pagrindinių aikščių, paklausiau koncerto. aplink sukiojosi visokie personažai, pavyzdžiui, pora veikėjų lakstė su gudriais kojūkais, kur išlenkti puslankiu ir jais spyruokliuojant galima gana aukštai šokinėti. aikštės pakrašty treniravos gimnastai. muzikantai scenoje visaip išsidirbinėjo, galų gale iš minios atsitempė vieną moterį kartu "pagrot". gal ir nieko, gavo ji už pastangas kompaktą:) pasigaudžiau gerų emocijų ir pasukau namo. kas, kad vyras nelaukia taip anksti grįžtant, su dviračiu maltis po minią nelabai patogu.. ir šiaip, norėjosi pasiimt fotoaparatą. bet namo grįžus užkandau, sutingau.. ir nusprendžiau, kad pafotografuot nueisiu rytoj. ar poryt:) gal visi trys išsiruošim pasivaikščioti po siaučiantį ir įvairiaspalviais kostiumais žaižaruojantį miestą.

o šiandien jau laikas miegot. mūsų mažasis nenuorama gi vėl pažadins 6:30.. prasivartysim snūduriuodami iki kokių 9 ir vis tiek teks keltis. bet gal ir gerai, kad būsim priversti anksti akis prasikrapštyt, daugiau laiko bus pasivaikščiojimui po Annevoie parką, vienintelį Belgijoje fontanų, kaskadų ir kitokių išdaigų su vandeniu parką. viskas ten veikia be siurblių, kai kas išlikę nuo pat parko įkūrimo 18 a. turėtų būti gražu:)

atsiminimų kraitelė vis pildosi:)

2009-02-20T23:37:16Z

hm, vėl savaitgalis. greitai savaitė prabėgo... nuobodu tikrai nebuvo:)

antradienį, kaip jau rašiau, atšventėm su mano (buvusiais) kolegom vasario 16-ąją. vis dar smagu, kad pakvietė.

trečiadienį pas mus apsistojo R. kolega. dabar gyvena ir dirba Londone, kilęs iš Birmos. buvo labai įdomu pasišnekėt. žemėlapyje Birmą parodyčiau, bet apie ją beveik nieko nežinojau. po šios pažinties žinau truputį daugiau:) pasirodo, jų ir raštas saviškas. užrašė mūsų visų vardus, iš pirmo žvilgsnio - daug apskritimų:) sistema panaši kaip kinų rašto - žodis skaidomas skiemenimis, va tik pats raštas į hieroglifus nė kiek nepanašus. ty, mūsų akimis - hieroglifai, bet kitokie:) beje, gerai nujaučiau, kad gali būti vegetaras, vakarienei gaminau žuvies troškinį - tiko:)

ketvirtadienį buvom suplanavę pasibuvimą su kaimynais.svečias irgi prisijungė. įdomiai pridiskutavom:) vaišinom kugeliu, panašu, patiko. iškepiau pyragą, karštutėlį iškart ir suniamniojom:) paskui ėjom pas kaimyną žiūrėt filmo. jis įsirengęs namų kino sistemą, visai kitaip filmai žiūrisi, kai teliko įstrižainė - 42 coliai:) šiandien visą dieną bandžiau prisiminti pavadinimą. pasamonė užfiksavo ir į pavakarę išmetė atsakymą: "Operation matchbox". angliškai šį filmą vadina "The last drop". kai pasakė, kad išnuomojo kažkokį filmą apie karą, nusiteikiau labai skeptiškai. nemėgstu visokių lakstančių mėsgalių ir kitų žiaurių vaizdų, per ilgai galvoj lieka:/ ėjau intensyviai galvodama kuo gražesnę priežastį pasiplovimui. pradėjom žiūrėt ir.. likau. na, buvo keletas lavonų, bet jais nesimėgaujama. vietomis labiau panėšėjo į komediją. vietomis - į fantastiką. pvz, kai du tepa slides per atvirą lauką, o į juos šaudo gal 10 karių ir net nesužeidžia... brangenybių ir paveikslų lobis, suslėptas nuošalioje fermoje Olandijoje - vienas, norinčių jį nušvilpti iš nacių - kelios grupės, kiekviena vedina savų interesų. tarp jų ir septynių karių iš Anglijos grupelė su specialia misija parvežti lobį Anglijon. aišku, naciai irgi nori jį susirinkt. visas filmas apie tai, kaip jie vieni kitus bando apgaut:) bežiūrint kai kurios siužetinės linijos susivėlė ir poros veikėjų nebeatrenku, iš kurios grupės buvo... bet tokie faini fatalistai: "palaukim ir pažiūrėkim, gal bus geras momentas nušvilpt viską aniems iš panosės". na, bent jau kailį daugmaž sveiką išnešė išlaukę tinkamo momento:) patiko, kaip diiidelių pinigų ir realaus pavojaus gyvybei akivaizdoje atskleidžiami veikėjų charakteriai. beje, amerikiečiai jau tokie dundukai pavaizduoti, nu jau tokie...:) reziumė: visai patiko, žiūrėčiau ir dar kartą.

penktadienį keletą valandų pravaikščiojau po miestą. buvau parke, pavasario dar tik nosies galiukas išlindęs - narcizai jau ruošiasi žydėti. reiks nepražiopsot šypsenos:)

vaikščiojant palei upę užsižiūrėjau į platanus. priminė nenupuoštas kalėdines eglutes. kabo bumbuliukai, supas vėjy...:)

vakare prikepiau bulvinių blynų (kai turim daba kuo tarkuot, R. kugeliui per daug bulvių priskuto). nusipirkau rinkinuką šokoladiniam fondiu, pasmaližavom:) o paskui žaidėm jengą:) bloga pbg įtaka, aha. nusipirkom ebay, vakar gavom:) pavyko iki 32 aukšto pastatyt. aš laimėjau:) beje, kažkaip iš nuotraukų įsivaizdavau, kad tie blokeliai kur kas didesni. žaidimas patiko, bus ką vakarais veikt. kiek galima vien kortom ir kortom...:)

ryt reiks kiek pailsėt, o nuo sekmadienio - eit pasiaust į karnavalą. gal ir iki Binche nuvažiuosim, ten vykstantis karnavalas pripažintas UNESCO žodinio ir nematerialaus kultūros paveldu. bile tik oras geras būtų...:)

šventės? šventės... šventės!

2009-02-17T23:50:19Z

savaitgalis buvo maždaug toks, kaip %subj.

vasario 14 kažkaip niekad neatrodė labai svarbi, tai ir švęst neplanavom. na, penktadienį eidama miegot (ty, jau šeštadienį, nes buvo gerokai po vidurnakčio), radau ant pagalvės siurprizą, kurį vėliau susmaigsčiau į tortą ir sudeginom:) šiaip dieną praleidom ramiai, namuos (neskaitant nuvažiavimo apsipirkt. jeee, kai po trijų savaičių namų arešto lauk išėjau, tai net ir parduotuvėj buvo smagu:) ). jauku buvo tiesiog kiek pabūt dviese (užmigdžius mažulį), prisimint draugystės pradžią (hm, jau 11 metų.. greitai pralėkė:) ).

sekmadienį pradėjau daužydama indus. "v driebiezgi". (c) ir visai netyčia... pradžiai medaus stiklainiukas nukrito ant džiūstančios keramikinės kepimo formos. stiklainiukas gyvas, o va forma - ne:( paskui imdama iš spintelės induką sugebėjau stiklinę numest. ech, irgi į nuostolius nurašėm.

diena buvo skirta smaližavimui - minėjom mažulio penkių mėnesių sukaktį:) greitai vaikis auga. kaip aš juokiuos, mano darbas kol kas nesunkus, dar tik 7,5 kg:) prieš kelias dienas atrado, kad rankos yra JO, vis iškelia prieš akis ir atidžiai tyrinėja. ir žaisliukus iš naujo atranda, pasiėmęs apvarto iš visų pusių, apžiūri (o paskui vis tiek burnon susigrūda:) ). dideis šnekutis, ypač puola "šnekėt" vakarais. aišku, kol kas dar saviškai, bet labai įdomu stebėt ir klausyt, kaip balso galimybes tikrina. išmoko spygaut:) nuotraukas dar tvarkau...:)

švenčių proga nugalėjau tinginį ir priviriau narstukų. pagal suvalkietišką receptą:) dar turim, galiu pavaišint;)

ryte skambinom vyro dukterėčiai - šventė savo 18 gimtadienį. greitai užaugo... o aš dar pamenu pirmąją savo išvyką su dieverio šeima pajūrin (hm, jau 10 metų praėjo), kai vaikščiojant pakrante abi jų mergaitės mums ant kaklų užsikorė, kad panešiotume. romantika, vadinas:) vakare "susiskaipinom" su mama ir močiute, parodėm vis augantį mažulį ir pasiplepėjom. "skaipinamės" beveik kiekvieną savaitgalį, o kartais ir dažniau. gerai tos šiuolaikinės technologijos:)

pirmadienį ėjom apsikirpt. šventės šiaip ar taip. vyro garbanos jau buvo vos ne ilgesnės nei mano. jis jau nebeprisiminė, kada buvo kirptis. gal prieš metus:) maniškis įpratęs pas "savo" kirpėją eit Lietuvoj (paprastai ištaiko porąkart per metus), bet pernai Kalėdoms nevažiavom. juokiuos, kad dar galėjo augint, mažiukui gi patogiau įsikabint:) jį gražiai apkirpo, mane - hm, nieko ypatingo, jau baigia tokia šukuosena atsibost.. reiks turbūt grįžus Lietuvon nueit pas "savo" kirpėją, kad vėl paeksperimentuotų:) pataikiau į kirpyklą nueit kaip tik kai prasidėjo pertrauka. nieko tokio, dvi valandos mieste greitai prabėgo:)

pirmadienį gavau 100-ąjį atviruką. simboliška - iš Kauno:) smagūs tokie sutapimai:)

antradienį pamiegot, kaip įpratus, iki 12, nepavyko... mažuliui dantukai dygsta, tai zirzė visą rytą:/ o ir šiaip nebuvo kada ilgai vartytis lovoj. kolegos pakvietė atvažiuoti į vasario 16-osios minėjimą atstovybėje. krizė ir ten krizė, chebrai teko susimesti pinigus vaišėm. mes buvom prie svečių:) buvo labai smagu susitikt su (buvusiais) kolegom ir pabendraut:) vyrui, aišku, atsibodo gana greitai, na, bet netempė namo. žino, kad man reikia "išsišnekėt":) ech, vienintelis Namuro trūkumas, kad visi pažįstami toli, neužeisi šiaip bevaikštinėdamas po miestą kavos išgert...

toks va tas šventinis savaitgalis:) ramus, sakyčiau. ir šiltas.

penktadienio eilės - S. Neris "Pienė"

2009-02-13T22:36:42Z

kažkada gimnazijoje literatūros mokytoja suorganizavo poezijos ir pavaidinimų vakarą M.K. Čiurlioniui paminėti. deklamavom pagal jo paveikslus sukurtus S. Neries eilėraščius. man teko "Pienė", sukurta remiantis jo paveikslu "Tyla". dar ir dabar pamenu, kaip aniolika kartų per repeticijas teko kartot tą patį, kol sugebėjau pasakyt reikiama intonacija. ir kaip buvo nedrąsu, nors ir tik saviems (klasiokams ir vėliau - mokytojams) rodėm. vienintelė mano tokia patirtis:) na, neskaitant poros pranešimų konferencijoje, bet tai - visai kas kita:)

Pienė

Piene, piene - nuostabi gėlele,
Ko tu rymai vėjų pabarėly? -
Kur priglausi baltąją galvelę?
Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?

Pučia vėjas, plaukelius kedena, -
Baltus plaukus nuo galvelės rauna.
Per dirvoną, rudenio laukelį
Neša pienės baltąjį pūkelį

Piene, piene - mano tu gėlele,
Gaila tavo man baltos galvelės!
Gaila mano vargo jaunystėlės -
Išblaškytos vėjų pabarėly, -

Kad pavirstau pilku lauko smėliu, -
Kad giliai žemelėje gulėtau!
Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, -
Nemunėlis kad viršum tekėtų - -

Salomėja Neris

dar ir dabar šis eilėraštis man kelia lengvą liūdesį... net ir nebandant įsijausti.

"šiandien taip elegantiškai sninga..."

2009-02-12T14:09:56Z

ir ne medžių žiedais, kaip kad rašė A. Miškinis. saulėtas dangus staiga apsiniaukė, didžiulės snaigės pakibo už lango. neilgai taip ramiai snyguriavo, matyt, vaikščiojančio po pasaulį kišenės stipriai prairo, ir kad papylė! o kadangi greitai vaikšto, netruko snyguriavimas pavirsti pačia tikriausia pūga. gaila, neilgas tas snaigių šokis buvo... žiūrėjau pro langą, gėrėjaus (ir visai nepavydėjau tiems kažkur skubantiems susigūžusiems žmogeliukams), o galvon vis brovės eilėraštukas apie pūgą. nors ir ne penktadienis, dalinuos;) labai jau jis prašės..:)

Violeta Palčinskaitė
Pūga

-Oi, pūga, pūga, pūga,
Kur buvai per naktį, ką?

Aš visuos kiemuos buvau;
Medžiams kailinius siuvau.
Tai dabar jau jiems nešalta-
Turi po kailinį paltą.

-Oi, pūga, pūga, pūga,
Ką ryte veikei tu, ką?

Išėjau į tyrą orą,
Išdažiau kiekvieną tvorą.

-Oi, pūga, pūga, pūga,
ką darei per dieną, ką?

Aš praeiviams plaukus vėliau,
Skrybėles į viršų kėliau.
Kad atrodytų gražiau-
Dangų su žeme maišiau.

-Oi, pūga, pūga, pūga,
Vakare ką veiksi, ką?

tai, kas mano sumanyta,
Pamatysit kitą rytą.

laukiu laukiu laukiu...

2009-02-07T22:28:28Z

... kovo 14. Briuselyje koncertuos "Nightwish", jau turim bilietus:) preleminariai sutariau su viena drauge, kad mažulį pažiūrės. manau, kad jam dar ankstoka į roko koncertus... [visi_įmanomi_būrimai_ir_užkeikimai] kad tik nė vienas nesusirgtume ar dar kas nenumatyto neatsitiktų... taigis, laukiu laukiu laukiu:)

albumas baigtas:)

2009-02-05T14:25:31Z

vakar gauta atvirutė iš Latvijos buvo paskutinė trūkstama, kad turėčiau vieną pilną albumą atvirukų. jau nusipirkau naują, kiek didesnį. šiandien gavau dar tris atvirukus, kaip tik pradžiai:)

postcrossing projekte dalyvauju jau 7 mėnesius. per tą laiką gavau 90 atvirukų (su šiandieniniais - 93), išsiunčiau 96 (8 iš jų vakar). beveik tas ant to:)

daugiausia atvirukų atkeliavo iš Suomijos (24), paskui būtų Vokietija (13), JAV (10) ir Olandija (8). Iš kaimyninių šalių neturiu tik iš Lenkijos (bet pati siunčiau). Iš Lietuvos netgi du, smagu:)

toliausiai keliavo atvirukas iš Naujosios Zelandijos (18 513 km), paskui - iš Australijos (16 541 km) ir Filipinų (10 503 km). Arčiausiai - Olandija (131 km).
ilgiausiai iki manęs keliavo atvirukas iš Norvegijos, net 60 dienų. gal pamiršo išsiųst? Net iš Kinijos atėjo per 44 dienas. O va iš Suomijos vienas per pusnis brido 41 dieną.

bene smagiausia - kai gaunu adresą kur nors pvz Vokietijoj, o iš pavardės matau, kad lietuvis/-ė. šiaip visada stengiuos rašyt gavėjo gimtąja kalba, jei tik ją moku. netgi lenkiškai surezgiau (su žodynų pagaba), nors oi kaip jau pamiršau... gerai ir tai, kad projekto dėka vėl prisiminiau, kaip rašoma kirilica. nuo mokyklos laikų nereikėjo:)

siunčiau irgi daugiausia į Suomiją (23), Vokietiją (17) ir JAV (14). Toliausiai pasiunčiau du į Australiją (16 562 ir 16 918 km) bei į Singapūrą (10 530 km). arčiausiai siunčiau į Liuksemburgą (130 km) :)

per šitą laiką vienas atvirukas į JAV taip ir nesurado adresato... į nuostolius:/

juokingiausia, kad į Suomiją pasiunčiau tokius pat atvirukus dviems draugėms:) tik vienai siunčiau pačioj pradžioj, o kitai - po kelių mėnesių. labai jau norai panašūs, tai ir gavo abi gulbių atvaizdus:)

dar keli atvirukai neįeina į bendrą statistiką, nes gauti asmeninių mainų metu.

laukiantis darbelis: susikaupt ir visus sufotkint, o paskui sudėliot "ant sienos". kada nors...:)

tai tiek skaičiukų:) šiaip smagus projektas, o ir geografijos žinios plečiasi. ir dar galiu pasipraktikuot rašydama rečiau naudojamam kalbom. užskaitom šitą bacilą:)

kad jau taip...

2009-02-03T13:01:57Z

va, vklase užrodė, kad tūlas cinamonas keverzones renka. tai ir aš pakeverziojau:)

raštas mažai nuo mokyklinio skirias:) mama, beje, yra sakius, kad iš pirmo žvilgsnio negražus raštas yra bent jau įskaitomas. o va gražų kartais tenka labai ilgai šifruoti... va tuo ir pasiguosiu:)

ligos, ligos, jukš iš kiemo!

2009-02-02T18:18:22Z

ir greitai! įsijautė, matai... antra savaitė namuos ganosi, vietinę epidemiją sukėlė ir dar nė nesiruošia kraustytis kur nors. aišku, aš suprantu, čia šilta, o už lango - žiema. ryte nes apsalau nuo grožio - net trečią kartą šiemet prisnigo:) tiesa, antras kartas net savaitę laikės, šito užteko tik porai valandų.. oi, lyrinis nukrypimas. lauk, sakiau, lauk! kiek galima?!:/

taigis. zarazos, bacilos ir dar kiti nematomi gyviai, imantys ir pasiguldantys į lovą... panašu, kad šveicariškos piktesnės, prikibo prie vyro, atsivijo net Belgijon ir čia lovon pasiguldė. neilgam, dienelei. vaikščiojau aplink, vis tikėdamasi, kad "aš tik peršalau" yra tiesa, viriau sriubą, užpylinėjau arbatėles.. i trečią dieną vyras jau ir visai atšalo, nuo buvusio karšto vyriškio su 38 laipsniais (deja, ne kišenėj), patapo visai atvėsusiu, vos 36,2 tesukrapštančiu... tiek to, svarbu iš lovos atsikėlė.

svarbu ne tik todėl, kad šiaip daug maloniau, kai šeimynykščiai neserga, bet ir dėl to, kad tą rytą aš nebesikėliau... zaraza nusprendė pasitūsint ir mane užkaitino. na, vyras ir šiaip niekad nesiskundė, kad būčiau šalta:) bet sakė, kad 39,5 laipsnio yra jau kiek per daug. o aš visai neblogai jaučiaus. galvoj taip tuščia tuščia.. tris dienas jau jis lakstė aplink su sriubytėm, arbatėlėm ir panašiais gerais dalykais. tiesa, pirmoji diena labiau priminė "už tėvelį, ką? o dabar už mamytę. o dabar už va tą merginą, kur ką tik šaligatviu prašvytravo." nu NENORIU, nu:/ bet vaistus tai gert reikia... deja, mano situacijoj pasirinkimas yra labai ribotas, tinka vieninteliai antibiotikai. geriau, nei nieko, aišku:) mažulį atnešdavo tik pamaitint (pirmą dieną akyse švietė vienareikšmiškas klausimas: "o kodėl maistas TOKS karštas? man ir vėsesnis patiko. gal netgi labiau". paskui priprato..), šiaip mano abu vyrai išsikraustė į kitą kambarį ir paliko mane vieną su zarazom kalbėtis... net kompo nedavė:/ bet va sapnai buvo ryškūs ir gražūs:) penktadienį nebeiškenčiau, nuvažiavom į ligoninę pas ORL specialistą. nieko naujo nepasakė, bet bent kraują tyrimui paėmė. tipo, kad įsitikint, kad zaraza tikrai yra TA zaraza. TA, šiandien sužinojau.

beje, šeimos gydytoja į namus nevažiavo. tai pirmą dieną visaip atsikalbinėjau ir aš pas ją irgi nevažiavau. antros ryte vis tik nuvažiavom. kai pasakė "...o svarbiausia - niekur neiti.", tai tik gaižiai nusišypsojau: "nu tai aš ir nenorėjau eit". nežinau, kokios būklės esant vis tik atvažiuotų.. vyras sakė, kad neklausčiau:)

penktadienį jau buvo "tik" 37,8, jaučiaus beveik visai sveika ir popiet į lovą nebegrįžau. su viltim, kad zarazom pasidarys nuobodu ir jos gal kur nors kitur išeis... šeštadienį temperatūra nuo manęs pagaliau atstojo, bet pristojo prie mažiulio:((( nieks neprašė:/ jau geriau pačiai sirgt... sekmadienį neiškentėm, nulėkėm pas pediatrę. ta tik patvirtino mano įtarimą: ausų uždegimas. prirašė vaistų, pasivažinėję po miestą radom dirbančią vaistinę ir gydom.. stebėtinai ramiai reaguoja į aerozolį, net užmigt sugeba. bet va į vaistų lašnimą į ausis ir akis labai net neramai reaguoja... ką darysi, <i>nado, Fedia, nado...</> (c) šiandien dar buvom ligoninėj pas tą pačią savo pediatrę, ėmė iš nosies sekretą tyrimui. vee, koia bjauri procedūra, manyčiau, taip pat bjauri kaip ir man penktadienį daryta tracheoskopija.. teko stipriai mažulį laikyt ir gintis nuo kumštukų, taikančių į akį už tokius dalykus užvažiuot... trumpos dar rankos.. tikimės, ilgai liga jo nekamuos.
tingintiems skaityt, santrauka: sirgo jis, sirgau aš, o dabar serga mažasis jis:( ligos, ligos, jukš iš kiemo! staigiai tik! ir kad daugiau nematyčiau!

apie vaikus

2009-01-18T16:00:49Z

manasis auga kaip ant mielių:) nespėjau nė apsidairyt, o jau 4 mėnesiukai stuktelėjo. kiekvienąkart apsilankę nustebinam gydytoją, kad ir vėl gerokai ūgtelėjom:) šįkart rado 66 cm ir 7,060 kg. jaučias rankose, jaučias... nebeišeina taip lengvai mėtyt. o jam mėtymai patinka:) jau išmoko nuo pilvo ant nugaros apsiverst ir nuo nugaros ant šono. kalasi pirmas dantukas, tai kiek neramios naktys... patinka sėdėt, tiesa, pats dar neatsisėda, bet pasodinus dairos plačiom akim ir protestuoja, kai vėl paguldom. įdomu, kada pradės ropot... jau labai stengiasi:) tik dar kol kas nepakyla. baigsis mano katino dienos, oi baigsis:)

sukėliau nuotraukas, čia nuo trečio mėn:) tada taip ir neprisiruošiau parašyt... minim gimtadienį kol kas kas mėnesį:) radau skanų šokoladinį tortą, tai kartą per mėnesį galima pasilepint:)

kažkada skaičiavau, kiek pažįstamų ir draugų pernai susilaukė vaikų. gavos gal 15... galėsim steigt privatų darželį, grupė jau bus:)

e-mail'an užklydo smagus pamąstymas, kokiom gi temom diskutuotų kūdikiai, jei turėtų savo forumą.

* 9 vakaro guldo miegoti. ir jums taip būna? kaip su tuo kovojate?
* naujos sauskelnės mane storina. rekomenduokite patikimą modelį.
* kokia poza miegoti, kad namiškiai nefotografuotų? toks blykstės taip trukdo...
* tik dvi dienas nebuvau "ant puoduko", o jau klizma, poliklinika... kaip išsigelbėti?
* apžiūrinėdama mano pilną naktipuodį, mama labai džiaugiasi. gal žinote jai patikimą psichoterapeutą?
* katę maitina skaniau. bandau atimti jos maistą, bet nuolat pagauna ir skanų maistą paslepia. kodėl?
* "kur nosytė?", "kur akytė?". ką, jie patys nežino? ar visų tėvai tokie neišmanėliai?
* sesuo nuolat man kažką vapa ir rodo visokias grimasas. žemas kultūros lygis ar protinis atsilikimas?
* vykdau apklausą: kas ragavo kambarinių augalų? kurie skaniausi?
* neleidžia žaisti su katės smėliuku. kaip kovoti?
* man - morkų piurė, sau - šokoladą. kam pranešti apie lygių galimybių pažeidimą?
* neleidžia draskyti tapetų, nors katė tai daro nuolat. diskriminacija?
* bando maitinti trintais kalafiorais! kaip reaguoti?
* reikalinga materialinė parama: namuos nėra nei druskos, nei cukraus, todėl nuo košės pykina.
* kodėl drėgnų servetėlių užtenka tik pusei kambario? ir kaip sužinoti, kur tėvai slepia likusias?
* "zuikuti", "katinėli", "aukseli", "mažuli"... kaip sužinoti savo vardą?
* aš jau prisivalgiau. kaip tai išaiškinti tėvams?
* paslaugos: meniškai išterlioju veidą bei rūbus bet kokia koše.
* rekomenduokite gerą logopedą. turiu pasirūpinti močiute.
* nuolat bučiuoja padus ir minkštą vietą. ką tai galėtų reikšti?
* kasdien maudo. visi tokie purvini, ar mano mamai paranoja?
* kiek telefonų jau apkramtėte?
* mama miega visą naktį!
* mane fotografuoja nuogą ir nuotraukas platina internete. kam pasiskųsti?
* "ladu ladu ladutes...", "virė virė košę...". o koks jūsų tėvų kūrybinis potencialas?
* močiutei 60 metų, bet dar nemoka kalbėti ("liuliu", "apapa", "niam niam"). tei nebepataisoma?
* maitinamiems krūtimi. kokio maisto palinkėtumėt savo mamai?
* išteplioja, o paskui maudo. kur teisybė?
* ar teko susidurti su tokia problema: mama sėdi prie lovos, kažką "pro šalį" dainuoja ir trukdo užmigti.

vėluojantis kalėdinis...:)

2009-01-14T20:28:52Z

[postą pradėjau rašyt senokai, bet teko vidury atsitraukt nuo kompo. šiandien pagaliau prisiruošiau pabaigt...:)]

Kalėdos atėjo ir praėjo. šiemet jų nejaučiau artėjant. kaip ir daugybę metų prieš tai. net sunku būtų prisimint, ar tikrai kada laukiau. prieš didžiąsias šventes visada būdavo "generalinis" tvarkymasis, o parodykit man vaiką, kuris mėgtų tvarkytis...

dar neatėjus šventės dienai dažniausiai būdavo spėta net ne kartą susipykti. dažniausiai - įsivaizduojant, kiek daug tu darai ir kaip kiti (=jaunesnieji broliai) nieko nedaro, arba daro per lėtai, arba - ne tai, ką tuo metu reiktų. mama stengdavosi "padaryti" šventę ir pykdavo, kad mes nedėkingi ir neprisidedam. mums atrodydavo, kad prisidedam, kiek mokam ir galim, kad iš mūsų per daug reikalauja, arba reikalauja dalykų, kurių prasmės nesiteikia paaiškint. beje, ne tik per Kalėdas nuotaika dažniausiai būdavo subjurus, bet ir per kitas metų šventes ar gimtadienius. nebuvo namuose susikalbėjimo, noro padėt ar tiesiog noro sugyvent. nebeieškau kaltų, nes ir pati kartais iš elementaraus tingėjimo ko nors nepadarydavau. nors dažniau mamą užjausdavau ir brolius prispirdavau prisidėt.. tik konfliktų dažniausiai nepavykdavo nugesint... atsimenu tik vieną mamos gimtadienį, per kurį smagiai pasibuvom, prisijuokėm, ir nė karto nė vienas nebuvo pakėlęs balso. vienintelį. švęstą, kai jau senokai visi gyvenom atskirai ir susitikdavom ne taip ir dažnai. gal būtent to ir reikia? atstumo. pasiilgimo. nesitrynimo kasdien toj pačioj erdvėj. ir dar - nors nedidelio noro pradžiugint. ar bent neįskaudint... nors mūsų šeima labiau panaši į žydo bites (su kuo niekaip negaliu susitaikyt..), vis tik pamatyt juos norisi. saugau kaip brangius atsiminimus tuos atvejus, kai artimieji buvo šalia, kai jų reikėjo. kai bendrom jėgom susitvarkėm su problemom. nedaug tokių atsiminimų... bet yra, ir tuo džiaugiuos.

Kalėdos... namuos, kaip sakiau, tai būdavo "generalinė" ruoša, paskui - ilgos valandos virtuvėje, vėliau - susėdimas prie stalo, vis dar žybsint iš pykčio akimis. mūsų šeima nebuvo(nėra) tikinti, ir man nuo pat tada, kai pradėjau abejot tėvų nuomone ir ieškot savo atsakymų, atrodė, kad tai farsas. na, tradicija. kol buvom mažesni, bent prieš didžiąsias šventes eidavom visi kartu išpažinties. išskyrus tėvą, kuris priėmė krikštą tik tam, kad galėtų gauti šliūbą. su metais pradėjom protestuot. ypač, kai mama nustojo eit. gal dar porą metų su savo įtaiga ir turėtu autoritetu sugebėjo mus iškrapštyt bažnyčion, paskui išpažinties nebėjom. dar keletą metų išliko "tradiija" Kalėdų rytą nueit bažnyčion. keldavomės šeštą ir eidavom rytinėms mišioms valanda anksčiau, kad dar rast vietos atsisėst.. aišku, su pykčiais, nes nu ko ten eit, a? ir šiaip, šalta, nuobodu, beprasmiška. na ir kas, kad nuo vaikystės dalyvaudavom tose mišiose, prasmė taip ir neatsirado. kažkuriais metais du broliai atsisakė keltis, nuėjom su mama tik aš ir vidurinysis. kaip visada, mes už (vietoj) jų.. keletą metų ir aš nebėjau. o ko ten?..

su metais kažkaip atėjo ir supratimas, kad visa turi tiek prasmės, kiek pats tam suteiki. šventės ir tradicijos irgi yra tai, kam turi pats surasti prasmę ir asmeninį santykįsu jom. tuos keletą metų, kai prie kalėdinio stalo susėsdavom tiesiog išlipę iš lovų ir prasikrapštę akis, kažko vis pritrūko. vėliau supratau - ritualo. to nuo vaikystės įprasto ir taip nemėgto ritualo, kai kelies gūdžioj tamsoj, eini bažnyčion, šąli ten, grūdies po mišių pažiūrėt prakartėlės ir sukalbėt poterių, paskui šventoriuje sveikinies su pažįstamais ir kaimynais ir linki visiems gerų švenčių bei laimingų metų. tada skubi namo, susikibęs už rankų su broliais ir mama, žinodamas, kad ten jau laukia močiutė su ką tik iš orkaitės ištraukta višta. pasistumdydami ir parėkaudami (kitaip gal nemokėjom) vis tik supjaustom daržoves mišrainėm ir sėdam valgyt. kartu. tokia šeima, kokie esam.

gal labiausiai pajutau, ką man reiškia tie ritualai, kai pirmą kartą Kalėdoms negalėjau grįžti namo. buvau tada Tunise, kur net ir jokios karštinės nebuvo. tiesa, buvo papuoštos vitrinos, bet - naujiesiems. kambariokė buvo išvažiavus namo, europiečiai draugai - irgi, kas namo, kas tiesiog keliavo po šalį. o aš sėdėjau be darbo ir pinigų, toli nuo visų. ir gal tada galutinai suvokiau, kad šventė bus tiek, kiek jos pasidarysiu. pati. su vienu i6 draugų apėjom žuvies turgus, bet taip ir neradau silkės... tik rolmopsų už nežmonišką kainą... apsiėjau, buvo gerai ir sardinės su tunu:) kūčių vakarą atsisakiau kelių pakvietimų į vakarėlius. nesigaminau 12 patiekalų, bet šiaip, pabuvau ramiai su savim. kalėdų rytą išvažiavau centran. bažnyčion. nustebino, kad atėjo veik tik juodaodžiai. mišias laikė prancūziškai, nors kai kas ir skiriasi, bendrą ritualą sekti nebuvo sunku. Kalėdinį sveikinimą kunigas sakė keliolika kalbų ir kažkaip nesąmoningai laukiau jo prabylant lietuviškai.. susigraudinau jam prabilus apie buvimą su šeima, buvo proga dar kartą permąstyt, ką aš čia veikiu ir ar verta užsispyrus ieškotis kito darbo. o gal vistik spjaut į viską ir važiuot namo? pasilikau.. ir nesigailiu.

popiet buvau pasikvietus keletą draugų, padariau įdarytų kiaušinių, dar keletą mišrainių. ir bent su kuo nors buvo proga pasišnekėt ir apie savus papročius ir tradicijas. tas pasisėdėjimas atnešė ir vieną artimiausių draugų - Mehdi. atsivedė jį kartu vienas iš draugų, prieš tai atsiklausęs (kaip tai neįprasta Tunise, kur visi atsiveda kas ką nori ir savo organizuotam vakarėlyje kokių pusės atėjusių nepažįsti). po poros savaičių jau Mehdi pakvietė mane į vakarėlį pas bendrus pažįstamus. paskui pradėjom kartu keliauti po šalį, jis buvo mūsų su kambarioke vairuotojas ir gidas. dabar - uvusios kambariokės mylimasis, dėl kurio ji vis tik persikraustė Tunisan ir bando ten pritapti.. va tokie va vienišų Kalėdų stebuklai:)

šiųmetines Kalėdas sutikom trise. vėl suardytas ritualas - grįžti namo. nerizikavom su mažiuku žiemą trenktis. pernai buvom grįžę gruodžio pradžioj, nors šventes sutikom vieni Belgijoje, bet bent jau pamatėm artimuosius, pasikeitėm dovanom. šįkart to labai pritrūko... skype normalaus bendravimo iki paryčių neatstoja... Kalėdų ryta išsiruošėm miestan. vėlokai išsiruošėm, vienur atėjom kaip tik pasibaigus mišioms. nepasidomėjom kažkaip, kelintą valanda čia būna.. nusprendėm dar paieškot kitos veikiančios bažnyčios. radom centre veikiančia vieną iš seniausių. mišios įpusėję, bet vis geriau nei nieko. norėjos kažkaip to ritualo. sutikom vyro kolegas, papasakojo, kad pataikėm pas viena charizmatiškiausių Namuro kunigų, pas kurį į mišias žmonės net iš kitų miestų atvažiuoja. novatoriškas kunigas, po mišių surengė parapijiečių pasibuvimą su karštu vynu ir bulka. grįžę pasiruošėm pietus. ir jaukiai pasibuvom. pirmą kartą kepiau kalakutą, visai neblogai gavosi:) keistas tas jausmas, kai už šventę esi atsakingas tik tu pats. kai viską reikia suplanuoti ir pasiruošti pačiam. kai nėra šalia mamos su močiute, kurios suruoštų veik visas vaišes tau tik kažkiek prisidedant. prie gero įprantama:) ir sakyčiau - buvo gera. nors ir tik trise.

naujuosius irgi sutikom ramiai. net laukan nėjom. pridariau žele tortų, kad trims dienoms užteko:) išsivirėm cepelinų, įsijungėm BBC ir laukėm Tų - Artėjančių. fejerverkus turbūt daug įspūdingesnius pamatėm nei kad čia vietoje leido:) ir irgi buvo miela ir jauku. nors ir tik trise.

ką gi, jau turbūt ir laikas kurti savas tradicijas:) lipdant jas prie įprastų ir vėl iš naujo atrastų ritualų. suteikiant jiems SAVO prasmę.

ramių jums (ir mums) metų;)

ir čia pasnigo:)

2008-11-23T22:09:53Z

gatvėse turbūt chaosas buvo... Belgijoje daugelis nemato reikalo keisti padangų į žiemines, nes sninga labai retai. aš važiavau pakeisti penktadienį. pačiu laiku:)

sniegas vis tik smagiau nei lietus:) nors jau beveik ir neliko... todėl skubėjau užfiksuoti:)

keli vaizdeliai:

baisinis susidomėjimas

2008-11-21T22:51:14Z

čia vaikštant su vaiku dažnai praeiviai atsisuka pasižiūrėt, ką vežuos. iš pradžių toks dėmesys kiek glumino, dabar tiesiog nusišypsau ir einu toliau. na, bet čia ne tik žmonės smalsūs:)

mini istorija čia.