pamąstymai iš dalies susiję su vakarykščiu telefono praradimu (laikinu, atrodo:). man yra tekę ne kartą girdėt sakant, kad va, kažkoks daiktas pavargo nuo savo šeimininko ir nusprendė "dingti". kiek gi būna pabėdavojimų, kad pametami mėgstamiausi auskarai ar kiti papuošalai, kasdien naudojami telefonai, šiaip mieli širdžiai daikčiukai. arba kažkoks senas, bet dar veikiantis daiktas ima gesti, rodos, kaip tik tada kai pradėjai galvot apie naujo paieškas. mano mama dažnai taip mano:) sako, "na va, pavargo/įsižeidė..". aš kartais irgi taip sakau, ne tiek dėl to, kad tuo giliai tikiu, kiek, todėl, kad tai viena iš "saviguodos" priemonių, kad ne pats žioplas, bet va, daiktas taip nusprendė..
yra tekę skaityti straipsnių, kur bent jau a la saugančius pusbrangius/brangiuosius akmenis reikia karts nuo karto padėt prieš saulę, kad jie pasikrautų geros energijos ir galėtų atsikratyti iš šeimininko perimta blogąja. kitaip, akmuo "pervargs" ir tada ar grandinėle sutruks, ar žiedą pamesit, vnž, vienu ar kitu būdu jį prarasit. neteko skaityt tokio tipo straipsnių apie kitus daiktus.
o ką manote jūs? ar gali daiktai "pervargti", "įsižeisti" ir "nuspręsti", kad jau laikas pasimest?
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
i7siab's journalLog in Create a LiveJournal Account Learn more
calm
bet ką pastebėjau iš asmeninės patirties, tai jei pametu kokį dovanotą daiktą, dažniausiai tai būna tylus suprastėjusių santykių su dovanotoju ženklas. kad ir nenorėtum to. kai kada net nesusimąstai, o tik praradęs daiktą susieji visus įvykius. juk dovana ne vien tavo yra, nors pats ją gavai. ji - tik grandis tarp dviejų žmonių.